Prieš du tris dešimtmečius smulkus ūkininkavimas buvo visiškai nekontroliuojamas. Kas norėjo tiek gyvūnų turėjo, elgėsi su jais, kaip tik norėjo. Kartą per keletą metų kiekvieną ūkį aplankydavo vietos veterinaras arba specialūs Žemės ūkio ministerijos darbuotojai su šūsnimi popierinių lapų, kurie užeidavo į tvartą ir surašydavo gyvulius. Taip buvo galima sužinoti, kad Jonas augina dvi karves, vieną jautį, trylika vištų, dvi žąsis, dvi kiaules ir šešiolika triušių. Bet tokius surašinėtojus ne visi įsileisdavo į tvartą arba pateikdavo ne itin tikslius duomenis. Pavyzdžiui, telyčia buvo užrašoma kaip veršelis, o vietoj 12 avių buvo galima užrašyti ir vienuolika. Gyvulių registravimas tada buvo popierinis, netikslus ir sunkiai suvaldomas. Jo paskirtis – bent apytiksliai žinoti, kiek Lietuvoje yra galvijų.
Bet atėjo liūdnos dienos smulkiems galvijų augintojams. Lietuva įstojo į Europos Sąjunga, kuri į žemės ūkį įnešė itin daug sumaišties ir naujų praktikų. Viena iš tokių buvo gyvulių registravimas elektroniniu būdu. Atrodo, to neįmanoma padaryti, bet pakako pakeisti keletą įstatymų ir viskas stojo į savo vėžes.
Dabar visi gyvuliai yra registruoti ir paženklinti. Tai reiškia, kad apie juos yra visa informacija nuolatos atnaujinamoje duomenų bazėje, kur aiškiai pasakyta, kiek gyvulių augina Jonas. Maža to, yra pateikta dar ir kita informacija – gyvulių amžius, veislė, paskirtis, priklausymas tam tikrai bandai. Be šios informacijos Jonas tiesiog nebegali gauti jokių kompensacijų už parduotus arba kritusius gyvulius. Tokia alternatyva niekam nenaudinga, todėl dabar suregistruoti visi gyvuliai. Taip, kaip kiekvienas žmogus turi savo asmens kodą ir yra žinomas Registrų centrui, Sodrai ar VMI, taip ir beveik kiekvienas gyvulys yra suregistruotas. Beveik kiekvienas, nes tokia registracija vištoms, triušiams ir kitiems smulkiems gyvūnams nėra privaloma. Galvijai tuo tarpu yra suregistruoti visi, įskaitant ir stumbrus, bizonus, alpakas, asilus, danielius, elnius ir kitus pusiau „egzotinius“ naminius gyvulius, kurie pas mus natūraliai nėra auginami.
Gyvulių registravimas tapo itin svarbus, kai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje kilo užkrečiamų ligų pandemijos. Jų metu teko sunaikinti ne vieną dešimtį tūkstančių naminių galvijų, įskaitant ir smulkiųjų ūkininkų auginamus gyvulius. Širdis virpa, kai reikia nužudyti savo karvutę maitintoją dėl kažkokių ten ligų. Bet jei karvutė buvo registruota, priklauso ir kompensacija iš specialių fondų, kuri padėjo atsitiesti ne vienam ūkininkui.
Kasmetiniai vilkų antpuoliai taip pat neliko nepastebėti. Jei vilkai papjovė registruotus gyvūnus, už juos galima gauti kompensaciją. Už neregistruotus galvijus, deja, jokios išmokos nepriklauso, nes tokie gyvūnai yra laikomi nelegaliais. Niekas nebaudžia už nelegalių gyvūnų auginimą, nebent su jais elgiamasi blogai. Tai, deja, tebėra dar dažna praktika, ne kartą nuskambėjus Lietuvos žiniasklaidoje (kai buvo rasti apleistų arklių ūkiai). Gyvulių registravimas – idealus būdas pasirūpinti savo gyvuliais, todėl jis reikalingas kiekvienam ūkininkui, nesvarbu, ar laikoma viena karvė, ar visa ferma.